Gruzinų režisierius Otaras Joselianis nuo 1982 m. kuria filmus Prancūzijoje. Savo komedijose jis ironiškai žiūri į šiuolaikinę visuomenę, šypsodamasis kalba ne tik apie juokingus ir smagius, bet ir apie labai rimtus dalykus, apie tai, kaip, jo žodžiais tariant, sunku, beveik neįmanoma tapo gyventi. Joselianio herojai mėgina pabėgti nuo kasdienės rutinos, keisdami gyvenimo ar savo būdą. Juos dažniausiai vaidina nežinomi arba neprofesionalūs aktoriai. Filmo „Sodai rudenį“ pagrindinį veikėją Vensaną suvaidino aktorės Nardos Blanchet sūnus kino operatorius Séverinas Blanchet. Jo bičiulio Arno vaidmuo atiteko pačiam autoriui. Koketiškumo ir žaismingumo filmui suteikė Vensano mamos vaidmenį atlikęs nesenstantis Michelis Piccoli. Joselianio filmuose moterims visuomet skiriamas ypatingas dėmesys, o filme „Sodai rudenį“ jų daug ir jos labai skirtingos, tarsi spalvotos plaštakės besisukančios apie vieną vyrą – praradusį ministro postą, bet nepraradusį žavesio Vensaną. Joselianis mėgsta filmuoti ir egzotiškus gyvūnus. Jis sako, kad rodo juos neįprastose jiems vietose (dažniausiai kaip naminius filmo herojų gyvūnus), nes nori atkreipti žiūrovų dėmesį į pasaulyje nykstančią fauną. Paskutiniame režisieriaus filme toks „naminukas“ – Vensaną ministro poste pakeitusio Teodjero gepardas. Filmas „Sodai rudenį“ savo nuotaika, turiniu ir veikėjais panašus į du ankstesnius režisieriaus filmus: „Sudie, mano karvide“ (Adieu Plancher des vaches, 1998) ir „Pirmadienio rytas“ (Lundi matin, 2001). Dažnai šie trys filmai vadinami trilogija. Nors Prancūzijoje kurti Joselianio filmai atrodo labai prancūziški (itin tiksliai, išjaustai atspindintys šalies realijas), tačiau režisieriaus nuomone jie universalūs, ir veiksmas galėtų vykti bet kur. Universalumo filmams suteikia ir tai, kad juose mažai kalbama arba kalbama neaiškiai, tarsi marmaliuojama kažkas po nosimi, žodžius dažnai užgožia pašaliniai triukšmai. Istoriją čia pasakoja vaizdai, komiškos situacijos, aktorių vaidyba, mimikos, garsai...